Gr. Ignas Platūkis

Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos

Parodomojo būrio vyriausiasis šaulys

Baigęs Druskininkų „Ryto" gimnaziją 2006 metų rudenį buvau pašauktas atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą. Dienos mokomajame pulke bėgo greitai, nes visi mokslai buvo nauji ir labai įdomūs, nors, neslėpsiu ir krūvis didžiulis. Mano pastangos kuo daugiau išmokti ir sužinoti baziniame kurse neliko nepastebėtos tiesioginių vadų – kurso pabaigoje man buvo įteiktas raudonas diplomas, kurio apdovanojami geriausiai pasirodę kariai bei suteikta galimybė pačiam pasirinkti tolesnę tarnybos vietą. Ilgai nemąstęs pasirinkau Garbės sargybos kuopą – buvau matęs įspūdingus jų pasirodymus per televiziją, taip pat viliojo tarnybos vieta Vilniuje.

Pirmosiomis dienomis mane lydėjo lengvas šokas – civiliame gyvenime visada save laikęs vidutinio ūgio (esu182 cm) šioje kuopoje buvau tarp žemiausių. Mums iš karto buvo paaiškinta, kad tai viena didžiausių ir seniausių kuopų Lietuvos kariuomenėje, kurioje svarbiausia – garbė, už kurią atsakingi būsime patys. Ši dvasia jautėsi visur – koridoriuose kabojo nuotraukos su pirmaisiais renginiais, daugelis vadų čia ištarnavę po 10 ir daugiau metų puikiai žinojo renginių specifiką ir kaip greitai paruošti garbės sargybinius. Krūviai rikiuotės aikštėje atrodė sunkiai pakeliami, pratimai – monotoniški. Pirmieji renginiai – kupini jaudulio, kad tik nieko neužmiršti, nepadaryti klaidų, kurios gali išdarkyti bendrą rikiuotę. Laikui bėgant pripratome prie krūvių, renginiai pasirodė ne tokie ir baisūs, tačiau įdomūs, vis daugiau laiko atsirasdavo sportui ir knygoms, dažniau paleisdavo namo. Pradėjo patikti ir pats pasirengimo ceremonijai ciklas – repeticija, uniformų patikrinimai, paradinės uniformos parengimas ir jos dėvėjimas – visa tai atliekama lyg ritualas – neskubant, pakilia nuotaika ir ypatingu kruopštumu. Vasarą su būriu vykome į Prancūzijos dienos šventę, žygiavome Eliziejaus laukais kartu su kitų NATO šalių kariuomenėmis. Tarnybai einant į pabaigą supratau, jog metų eigoje tapau stipresnis, drausmingesnis, išmokau labiau kontroliuoti save. Į atsargą buvau paleistas anksčiau ištarnauto laiko, kartu gavęs padėkos raštą iš bataliono vado rankų. Tą pačią savaitę pradėjau tvarkytis dokumentus dėl profesinės karo tarnybos ir mėnesio eigoje vėl stojau Garbės sargybos kuopos rikiuotėn.

Dėl patirties, įgytos atliekant privalomąją tarnybą, iš karto buvau paskirtas į naujai formuojamą – parodomąjį būrį, kurio pagrindinė funkcija – parodomųjų rikiuotės programų demonstravimas. Laukė alinantis kasdieninis darbas, ruošiant naują programą, kurio metu lūždavo ir ginklai ir patirdavome traumų, tačiau rezultatas pranoko net vadovybės lūkesčius – nauja programa buvo dar vienas didelis žingsnis į priekį jau beveik dešimt metų skaičiuojančioje parodomųjų programų istorijoje (galima įdėti liepos 6 parodomąją programą iš LRT). Po sėkmingos premjeros partizanų pagerbimo šventėje Vingio parke, mūsų grupės kariams įteikti pirmieji aukštesni – grandinio – kariniai laipsniai. Mūsų pasirodymai tapo gan dažni įvairių miestų šventėse, taip pat dalis karių atstovauti Lietuvą jau buvo išvykę į Italiją, Estiją, Lenkiją.

Džiaugiuosi ir didžiuojuosi savo tarnyba Garbės sargybos kuopoje – didelis dėmesys sportui, tarnybos vieta Vilniuje, nereguliarus ir nemonotoniškas tarnybos laikas bei kaskart vis kiti renginiai Lietuvoje ir užsienyje verčia branginti šią tarnybos vietą. Juolab, kad tarnauti tenka geriausiame – parodomajame būryje – tik jame tarnavę kariai vėliau galės papildyti kuopos vadovybės gretas.