Pradžia ŠAUKTINIAMS

Didelėje Lietuvos kariuomenės šeimoje koja kojon žengia tėvai ir vaikai

Didelėje Lietuvos kariuomenės šeimoje koja kojon žengia tėvai ir vaikai

Pirmąjį birželio savaitgalį minimos dvi gražios šventės – Sąjūdžio sukaktis ir Tėvo diena. Regis, nieko bendra neturinčias šventes apjungia ne tik laikas, bet ir... Lietuvos kariuomenė.
Čia – daug sektinų istorijų, kai Sąjūdžio keliu ėję tėvai ir jų sūnūs bei dukros vilki uniformas ir dabar atlieka atsakingas užduotis, stiprinančias visų mūsų saugumą. Daugelis jų atvirauja: kario uniformą vilkinčio žmogaus patriotizmo šaknys – šalies Nepriklausomybėje, o kartu tarnyboje vienu keliu einančių šeimos narių ryšys – išskirtinai asmeniškas.

Pavyzdys užkrečia

Pasiekta svajonė tarnauti Lietuvos kariuomenėje, sukaupta milžiniška ir įvairiopa karo tarnybos patirtis, humoras ir tarnybos metu išsaugotas racionalus požiūris – tai tik keletas detalių iš pokalbio su Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos kariu Arvydu, kurio du sūnūs – Audrius ir Darius – tarnauja kituose kariniuose vienetuose
Arvydo tarnybos pradžia Lietuvos kariuomenėje – 1991 m., pati Nepriklausomybės pradžia. Jis pripažįsta, kad iki šiol didžiausią įspūdį paliko dar vaikystėje jam parodyta senelio vilkėta tarpukario Lietuvos kariuomenės kario uniforma.

„Mano sūnūs Audrius ir Darius taip pat tarnauja Lietuvos kariuomenėje. Matant, kad jų tėvelis aktyviai dalyvavo kariniuose mokymuose, nuolatos dėvėjo karinę uniformą, girdint kalbas apie kariuomenę ir jos veiklą, natūralu, kad tai paveikė vaikų pasirinkimą tapti Lietuvos kariuomenės karininku ir kariu“, – apie sūnų sekimą tėvo pėdomis pasakoja Arvydas.
Arvydo sūnūs gyvena kitame mieste, todėl su jais Arvydas susitinka nedažnai, bet tarpusavio ryšys –stiprus. Su sūnumis jis nuolat palaiko pokalbius apie karo tarnybos kasdienybę ar naujoves, taip pat domisi boksu, nuvedančių į įvairaus lygmens varžybas Lietuvoje ar už jos ribų.

„Visada sakiau sūnums, kad bet kurioje situacijoje svarbiausia yra išlikti žmogumi. Gerbkite savo kolegas, savo pavaldinius – tuo pačiu ir jie jums atsilygins“, – apie patarimus sūnums kalba Arvydas ir visiems Tėvo dienos proga linki sveikatos bei darnaus bendravimo su savo vaikais.

Patriotizmas rusena šeimoje

Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnyboje tarnaujantis Audrius, sūnų paraginęs tapti karininku, pasakoja, kad prasidėjus Sąjūdžiui kartu su savo tėčiu eidavo į mitingus Kaune. Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo daug pažįstamų draugų įsirašė į žaliaraiščius, todėl ir jis panoro prie jų prisidėti. Taip 1992 m. įstojo į savanoriškąją Krašto apsaugos tarnybos Kauno rinktinę (dabar – Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dariaus ir Girėno apygardos 2-oji rinktinė, red.) ir tų pačių metų kovo 11-ąją Audrius prisiekė Lietuvai.
Į klausimą, kiek jo sūnaus sprendimui tapti karininku turėjo asmeninis pavyzdys, Audrius atsako: „Mano sūnus augo matydamas, kad tėtis dažnai būna su uniforma, išvyksta kažkur ilgesniam laikui. Turbūt kiekvienam vaikui ateina laikas, kai būna įdomu žaisti kariškus žaidimus. Gal įtakos turėjo ir tai, kad Lietuvos kariuomenė – gerbiama visuomenėje ir tarnauti joje yra prestižas“.
Jis tikina, kad pagrindinės vertybės, kurias norisi perduoti sūnui, yra drąsa, ištikimybė ir patriotizmas, kurį itin įkvepia partizanų vado Juozo Lukšos-Daumanto gyvenimo pasirinkimai. O be jų visada lieka smagaus laiko pokalbiams apie sportą, automobilius, keliones.

Audriaus sūnus Modestas, kalbintas karo pratybų įkarštyje, sako, kad būti kario sūnumi nesunku, o tapti karininku paskatino tėvo pavyzdys – tarnyba Lietuvos kariuomenėje.
„Visada prisimenu, kad esi karininkas ir atstovauju Lietuvos kariuomenę, todėl turiu būti pasitempęs ir nepamesti blaivaus proto“, – apie tėvo perduotas vertybes bei patarimus pasakoja Modestas.
„Tėvo dienos proga sau palinkėčiau – taip ir toliau tęsti pradėtą veiklą. Kitiems – kad tėvai didžiuotųsi savo vaikais taip, kaip aš didžiuojuosi sūnumi“, – sako Audrius.

Tarnauja trise ir vadovaujasi optimistine nuostata apie tris išeitis

Karės Julijos tarnybos vieta – viename iš Lietuvos kariuomenės pėstininkų batalionų. Drąsi, energinga ir komunikabili karė turi dar vieną išskirtinumą – kituose šalies kariniuose vienetuose tarnauja jos tėvas Andrius ir brolis Liutauras.

Julija, dar besimokydama mokykloje, įstojo į Lietuvos šaulių sąjungą, kur šauliškas ritmas prisidėjo prie bendro suvokimo, ko galima išmokti kariuomenėje, vėliau savanoriškai rinkosi nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą, po kurios žengė žingsnį į profesinę karo tarnybą.

Jauna moteris džiaugiasi, kad šeimoje tėtis ir brolis yra karininkai – tai suteikia daugiau motyvacijos, pasitikėjimo ir noro tobulėti.

„Didžiausią vertybę, kurią perdavė tėtis, yra patriotiškumas. Tai yra mano tarnybos dalis ir iki šiol jį ugdau savyje ir stengiuosi skleisti patriotizmo idėjas kasdienėje veikloje. Tėtis pataria į viską stengtis žvelgti per pozityvumo prizmę. Tad vadovaujuosi optimistine nuostata, kad iš kiekvienos „padėties be išeities“ yra mažiausiai trys išeitys. Visada stengiuosi išlikti profesionali, nes tai viena iš pagrindinių Lietuvos kariuomenės vertybių, kuri užtikrina tinkamą ir efektyvų užduoties atlikimą įvairiose situacijose“, – sako karė, pridurdama linkėjimą Tėvo dienos proga – būti sektinu pavyzdžiu savo vaikams, tvirtu ramsčiu ir jaustis reikalingais, svarbiais ir branginamais.

Didžiausias pasiekimas – vaikai, tapę Lietuvos gynėjais

Julijos tėtis Andrius, paklaustas apie tarnybą, pasakoja apie Lietuvos kariuomenėje akimirksniu prabėgusius daugiau nei tris dešimtmečius, apimančius įvairias tarptautines misijas, džiaugiasi buvusiais mokiniais ir pavaldiniais, šiuo metu tarnaujančiais NATO štabuose ar užimančiais aukštas pareigas Lietuvos kariuomenėje, tačiau šilčiausiai kalba apie tai, kad savo pavyzdžiu įkvėpė vaikus tapti Lietuvos gynėjais.

„Kai mano vaikai tapo kariais, jiems skiepijau, kad nežiūrint į visus sunkumus tarnyboje, jie turi būti žmogiški karių atžvilgiu, nesivadovauti emocijomis, sprendimus priimti šaltu protu, taip pat gerbti visada savo vadus, tarnyboje būti draugiškais ir geros nuotaikos. Nuo mažens su žmona stengėmės jiems įskiepyti paklusnumo, savigarbos, atsakingumo ir punktualumo jausmą, mokėme dirbti komandoje, kad bendromis jėgomis būtų įgyvendinami bet kokie tikslai ar išsprendžiamos problemos“, – sako Andrius.

Šioje šeimoje susipina ir daugiau įvairių Lietuvos kariuomenės tradicijų. Andriaus senelis – tarpukario Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės 2-jo Ulonų pulko (dabar – Didžiosios kunigaikštienės Birutės Ulonų batalionas, red.) karys. Atkūrus Nepriklausomybę vienu metu jame tarnavo ir Andrius, o jo sūnus Liutauras ten susipažino su modernėjančia Lietuvos kariuomene.
Kita, šį šaunų trio jungianti tradicija, yra bėgimas – kiekvienais metais jie stengiasi įveikti „Gyvybės ir mirties kelią“, taip pagerdami Sausio 13-osios aukas, ar „In Memoriam“, skirtą prisiminti mirusius Lietuvos kariuomenės ir NATO priešakinių pajėgų karius.

„Savo vaikams ir visiems Lietuvos kariams linkiu sėkmės tarnyboje, stiprybės siekiant kilnių tikslų ir neblėstančio ryžto tarnauti ir ginti mūsų Tėvynę Lietuvą!“ – pokalbį baigia Andrius.

Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos informacija.
Asmeninių archyvų nuotraukos.