Pradžia ŠAUKTINIAMS

Jaunasis karys: karinėje tarnyboje man padeda parašiutų sporte įgyta patirtis

Jaunasis karys: karinėje tarnyboje man padeda parašiutų sporte įgyta patirtis

Devyniolikmetis mažeikiškis jaunesnysis eilinis Algimantas Kozlovas, šiuo metu atliekantis nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą Lietuvos kariuomenės Juozo Vitkaus inžinerijos batalione, nuo pat mažens buvo labai judrus ir nuolat dalyvaudavo įvairiose veiklose. O jei kokia veikla patikdavo, pasak paties kario, nerdavo į ją stačia galva. Ir tik į priekį. Taip jo gyvenime atsirado „kantri” stiliaus šokiai, raiškusis skaitymas, vaidyba, renginių vedimas, grojimas gitara. Tačiau didesnio dėmesio iš aplinkinių vaikinas sulaukia ne tik dėl savo meninių gabumų, išskirtinio komunikabilumo ar puikios dikcijos, bet ir neįprasto pomėgio – laisvalaikiu vaikinas šokinėja su parašiutu, o iki tarnybos Lietuvos kariuomenėje dirbo instruktoriumi Mažeikių aeroklube. Nors pats Algimantas kuklinasi ir sako, kad parašiutų sportu užsiima dar tik dvi vasaras, o jo šuolių skaičius kol kas tik dviženklis, akys ir balsas išduoda, kad ši veikla iš jo gyvenimo bent jau artimiausiu metu niekur nedings.

Tačiau jaunasis karys atviras – ateityje jis nenorėtų, jog parašiutų sportas taptų pagrindine jo veikla bei pragyvenimo šaltiniu, nors apie tai irgi yra svarstęs.

„Iš pradžių galvojau, kad galbūt parašiutų sportą galėčiau susieti su tarnyba ir šuolius tęsti kariuomenėje. Tačiau vis tik nutariau tai pasilikti kaip pomėgį, asmeninį tobulėjimą nepriklausant nuo kažko kito – savo laisvu laiku, pagal savo fizinį pasirengimą ir galimybes. Nenoriu, kad ateityje tai taptų pareiga, darbu ir prarastų dalį malonumo“, – pasakoja Algimantas apie savo pasirinkimą atlikti tarnybą ne Karinėse oro pajėgose, o Juozo Vitkaus inžinerijos batalione ir pasidžiaugia, kad kol kas dėl tokio sprendimo neteko gailėtis, nes karo inžinerijoje jam viskas nauja, nežinoma ir įdomu.

Paklaustas, kaip parašiutų sportas apskritai atsirado jo gyvenime, j. eil. Algimantas Kozlovas šypsosi ir sako, kad tai buvo atsitiktinumas. Būdamas šešiolikos jis tiesiog ieškojo, kaip galėtų turiningai praleisti vasaros atostogas, ir bičiulis pasiūlė padirbėti savo senelių aeroklube – padėti lankstyti parašiutus, priimti klientus, palaikyti bendrą švarą ir tvarką, ruošti skrydžiams lėktuvus. Atlygis už darbą – šuolis parašiutu. Prisimindamas savo pirmą atlyginimą Algimantas sako: „Buvau pilnas emocijų, euforijos. Labai daug skirtingų jausmų susimaišė. Keista, juk žmogus sparnų neturi, kojos skirtos žeme vaikščioti, o čia esi aukštai danguje. Bet tikrai patiko, neišsigandau. Pirmą kartą tiesiog nežinai, kas bus, kai žengsi iš lėktuvo ir ko bijoti.“

Po šio šuolio vaikinas nesustojo ir po truputį pradėjo kaupti parašiutininko patirtį, didinti šuolių skaičių. Algimantas neslepia, kad kiti šuoliai buvo gerokai baisesni už pirmąjį. Pasak jo, kai jau žinai, kad netrukus patirsi laisvąjį kritimą, kūnas ima nevalingai reaguoti: pradeda greičiau plakti širdis, įsitempia raumenys, paaštrėja pojūčiai. Būtent tokių šuolių metu kūnas ir protas išsiaiškina, ar žmogus gali tai daryti, ar vis dėl to tai jam kelia per didelį stresą.

„Po trečio, ketvirto, penkto šuolio supratau, kad mane ⹂užkabinoˮ, kad man tai patinka. Be to, dirbau puikioje aplinkoje ir turėjau galimybę, kai tik kyla klausimų, iš karto į juos gauti atsakymus. Galėjau save užpildyti informacija, užsigrūdinti ir lavinti šuolio eigą“, – pasakoja karys ir sako, kad šuolio malonumą patiri tada, kai išmoksti sklęsdamas parašiutu pats mąstyti, analizuoti, gali priimti sprendimus, galynėtis su vėju.

„Nors net ir turėdamas pakankamai įgūdžių dėl nepatyrimo gali pakliūti į kuriozines situacijas,− juokiasi Algimantas ir prisimena, kaip sykį vos nenusileido tiesiai į aerodromo teritorijoje besiganančią karvių bandą. „Nežinojau, kaip gyvuliai reaguos: ar trauksis, ar išsigąs, ar puls. Bandau šaukti, rėkti, gąsdinti – nieko. Ir neramu, ir labai juokinga. Na, bet likus prižemėti apie 10 metrų ant jų užslinko labai didelis kupolo šešėlis ir, laimei, karvės pasitraukė, o aš greitai prižemėjęs, susitvarkiau parašiutą, pamojavau karvėms ir išėjau“, – apie šypseną keliantį įvykį pasakoja karys.

Jaunuolis prisipažįsta, kad nekasdienis ir ekstremalus pomėgis jam ne tik suteikė daugybę naujų potyrių, bet ir padėjo išsiugdyti savybes, kurios labai padeda atliekant nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą. Anot vaikino, parašiutų sporte, kaip ir kariuomenėje, labai svarbi disciplina, tarnybos pradžioje ne vienam jaunam kariui kelianti nemažai diskomforto.

„Šuoliai nėra kažkoks žaidimas, į kurį gali žiūrėti atmestinai. Yra taisyklės, kas galima, ko negalima, kaip daryti, kaip nedaryti. Viskas turi būti tvarkinga, sudėta savo vietose pagal skaičius, pagal eiliškumą, kad viskas būtų savo vietose. Net parašiutai lankstomi su trimis kontroliniais patikrinimais, po kurių būna, kad reikia ardyti ir lankstyti iš naujo“, – pasakoja Algimantas.

Taip pat vaikinas akcentuoja, kad šuoliai parašiutu padėjo jam tapti psichologiškai ir dvasiškai stipresniu, išmokė realiai, nepasiduodant emocijoms, vertinti situacijas, o į tas, kurios yra nelabai malonios ar kelia didesnį stresą, suformavo įprotį nepamesti galvos ir išlaikyti šaltą, aštrų protą.

„Šokant parašiutu reikia daug mąstyti kitaip, vertinti esamą situaciją, nestresuoti ir galvoti, kaip išsisukti, kai viskas vyksta kitaip nei turėtų. Turi sutelkti dėmesį, šaltai priimti sprendimus ir atlikti tai, ką turi. Tas pats ir karinėse pratybose“, – patirtimi dalijasi Algimantas ir svarsto, kad galbūt šie gebėjimai lėmė, kad jis aukščiausiu rezultatu iš savo kuopos baigė Bazinį kario kursą ir tapo geriausiu jo kariu.

J. eil. Algimantas Kozlovas sako, kad net tomis akimirkomis, kai dėl užsitęsusio karantino, ilgo nesimatymo su artimaisiais, nuolatinio gyvenimo kareivinių režimu, įtempto karinio rengimo, fizinio nuovargio ar kitų priežasčių tampa psichologiškai sunku, jam labai padeda mintys apie pasirengimą šuoliui.

„Tada galvoju, jei aš būdamas 1200 metrų aukštyje iššoku parašiutu su šypsena veide ir duodu žaibą kolegai, kodėl man čia ant žemės kažkas turėtų kelti labai didelį stresą?“ − savo pozityvumo formulę išduoda vaikinas ir kitiems pataria tokiomis akimirkomis per daug nenusiminti ir neleisti vaizduotei prikurti papildomų trikdžių.

Išgirdęs klausimą apie tai, ar jam nesunku derinti menišką prigimtį, kurią išduoda pagrindinės jo veiklos – šokiai, vaidyba, muzika − ir elgesį pagal griežtai nustatytas taisykles (tiek aeroklube, tiek atliekant karinę tarnybą), vaikinas patikina, kad jokio vidinio konflikto dėl to nejaučia, ir nei disciplina, nei tvarkos laikymasis jo tikrai neslegia. Pasak Algimanto, jei žmogus iš tiesų kūrybiškas, jis visada ras ir būdų, ir galimybių tai realizuoti.

„Karinė tarnyba irgi yra labai meniška profesija“, − sako mažeikiškis. – Čia visada atsiranda kūrybiškos veiklos: ar būrio šūkio, ar maketų kūrimas, ar dainavimas. Tik reikia norėti pačiam.“

Dėl karantino įvestų apribojimų ir keturių mėnesių nenutrūkstamo kareivinių režimo vienintelis dalykas, kuris jam kelia sunkumų nuo pat tarnybos kariuomenėje pradžios, yra miego režimas. J. eil. Algimantas Kozlovas juokiasi: „Buvau ne tik aktyvaus sporto mėgėjas, bet ir profesionalus miegotojas. Miegodavau iki pietų, o kartais ir šiek tiek ilgiau. Čia, kariuomenėj, supratau, kad tikrai atsigriebsiu už visus tuos persimiegotus metus.“

Pokalbio pabaigoje Algimanto klausiame, vis tik kurią kuprinę – parašiuto ar kario ekipuotės –sunkiau susidėti.

„Parašiuto“,–nė nemirktelėjęs atsako jaunasis Inžinerijos bataliono karys. – Geromis oro sąlygomis susidėti parašiutą užtrunka beveik 25 minutes, o kariuomenėje per tiek laiko, manau, visam savo būriui būtų galima kuprines sukrauti.“

J. Vitkaus inžinerijos bataliono informacija ir nuotraukos.