Seržanto majoro žinutė jauniems šauktiniams: „Vardan patirties, kurią Lietuvos kariuomenei atnešė buvimas NATO nare, nedvejodamas dar sykį tapčiau šauktiniu"

Apie savo tarnybą pasakoja Lietuvos kariuomenės Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos Mokomajame pulke tarnaujantis seržantas majoras Modestas Valkiūnas. Karys tarnybą pradėjo dar 1993 m., dalyvavo pirmosiose atkurtos Lietuvos kariuomenės misijose užsienyje, tarnavo NATO štabuose, yra ne kartą apdovanotas už dalyvavimą tarptautinėse operacijose ir pavyzdingą tarnybą, o šiandien tarnauja vieno iš Mokomųjų batalionų vyriausiuoju instruktoriumi.

- Papasakokite apie tai, kokiuose esate dalyvavęs TO ir NATO štabuose?

- Esu tarnavęs trijose tarptautinėse TO ir NATO štabuose Brunsume (Nyderlandai). Pirma misija buvo Bosnijoje ir Hercegovinoje (1999 - 2000 metais), su kolegomis iš Danijos ir Lenkijos. Budėdavau brigados štabo Taktinių operacijų centre (TOC) ir padėjau G-3 operacijų ir planavimo skyriui. Tai buvo unikali patirtis, nes teko patobulinti ir anglų kalbos žinias, ir išmokti tarptautinio bendradarbiavimo niuansų. Antroji misija buvo Irake (2003- 2004 m.). Tarnavau tarptautinėje divizijoje, kur turėjau organizuoti Logistikos centro karininkų eskortus tarnybos reikalais, transporto priežiūrą ir kitus administracinius darbus. Neįprasta patirtis tai, kad pirmą sykį teko turėti pavaldinius britų karius. Trečioji misija buvo Afganistane (2013 m.), kurios metu buvau karinių patarėjų grupės vyresnysis instruktorius, dirbome su Afganistano kariuomene Čagčarane (miestas vidurio Afganistane), mokėme vietinę kariuomenę perimti saugumo situaciją savo atsakomybės ribose. Kita patirtis - NATO štabe Brunsume (2005-2008 m.), kur man teko kiek netikėta pareigybė - ryšių ir informacinių sistemų valdybos specialisto darbas, bet šioje vietoje pravertė visą patirtis, įgyta tarptautiniame kariniame lygmenyje. Kertiniai tarptautinio bendradarbiavimo akmenys - teisingas kitakalbių susikalbėjimas, iniciatyva, pareigingumas, lankstumas ir, aišku, kultūrinių skirtumų tolerancija.

- Ar pačios misijos buvo sudėtingos (adaptacijos, pripratimo ir kitais aspektais)?

- Misijos visos buvo labai skirtingos su labai skirtinga patirtimi. Adaptacija, kaip ir kiekvienam žmogui - imi darbą ir kartu su darbu adaptuojiesi prie visko.

- Kalbant apie 1999 metų misiją - Lietuva dar nebuvo NATO narė, bet jau siuntė pajėgas į tarptautines operacijas. Koks tuo metu buvo požiūris į lietuvių kontingentą?

- Tuo metu lietuvių kontingentas buvo prijungtas prie Danijos padalinio. Mes buvome darbštūs žmonės, kurie ima ir daro, tik jautėsi spraga tarp karinės ir tarptautinio bendradarbiavimo patirties. Skyrėsi ir procedūros, kai važiavau į Iraką, neturėjome tokio karinio rengimo, kokį turėjo sąjungininkai ir Bosnijoje, ir Irake. Pavyzdžiui, man būnant Irake, atėjo konvojuojamas ekipažas ir klausė manęs: „Kada bus instruktažas su veiksmais, kaip elgtis?", tai teko improvizuoti, paėmus standartinį skyriaus vado kovinį įsakymą, nes konkrečiai personalo konvojavimo misijos rajone niekas nemokino, o po to jau teko skaityti, domėtis ir t.t. Bet pirmosios misijos klojo takus ateičiai.

- Kaip sekėsi neformalus bendravimas su kolegomis iš kitų NATO valstybių, pradedant Bosnija ir baigiant NATO štabu? Ar įstojus į NATO keitėsi požiūris?

- Man asmeniškai neformalus bendravimas visada sekėsi gerai, geriausiai sekėsi sutarti su belgų, britų ir italų kariais, o gerai atliktos tarnybos užduotys tam tik padėdavo. Suformuojamas stipraus kolegos požiūris ir kariai pradeda tavimi pasitikėti. Tarptautiniame bendradarbiavime, kaip ir nacionaliniame, viskas prasideda nuo pasitikėjimo ir požiūrio į darbą, nuo to priklauso visi likę santykiai. Manau sąjungininkų požiūris pasikeitė - lietuviai patikimi, gabūs sąjungininkai.

- Bet ar 1999 metais nebuvo požiūrio, kad mes esame Eastern Europe, atsilikę nuo Vakarų pasaulio?

- Na, ta atskirtis buvo, visų pirma ir dėl to, kad su kalbomis buvo sunkoka. Iš esmės daugelio vakariečių požiūris į lietuvius buvo vienodas - naujokai, iš buvusio rytų bloko, bet darbštūs ir patikimi. Įtaką darė ir skirtingos kultūrinės, karinės patirtys. Bet aš stengiausi į tai nekreipti dėmesio, o telktis į darbus, kad pašalinės mintys, tokios kaip „aš geresnis ar blogesnis" man netrukdytų. Nereikia savęs nuvertinti.

- Ar darėte kažkokius socialinius renginius?

- Deja, aš pirmose misijose būdamas dėl mažo kontingento pats tokių renginių neorganizavau. Valstybines šventes daugiausia minėdavome lietuvių kontingento rate, o ne bendrai su kitomis valstybėmis. Danai ir kitų valstybių kariai darė nemažai socialinių renginių ir tikrai pakankamai gražiai bendravome.

- Su kokių valstybių kariais teko dirbti? Kurie padarė geriausią įspūdį?

- Misijose teko dirbti su lenkais, danais, norvegais, britais, čekais, olandais, italais, belgais ir daugelių kitų, NATO štabe teko turėti sąlyti praktiškai su visų NATO valstybių atstovais. Nė vienų negalėčiau išskirti, visi profesionalai, tik atsimenu, kad didžiausią įspūdį man padarė Irake britų karys, kuris mane mokė teisingai atlikti ginklo valdymo testą su britų kariuomenės ginklu (kadangi mes buvome keli kariai divizijos štabe, tai gavome britiškus automatinius šautuvus). Tai mane sužavėjo to britų kario profesionalumas.

- Ar buvo iš visų misijų kokių nors linksmų nutikimų?

- Kas įstrigo, kad vienas iš kolegų - italas, Irake bendraudamas pastoviai mane liesdavo ranka. Ir vieną kartą aš jam pasakiau: „Luigi, nustok mane liest, man nepatinka", o jis sako: „Kas tau nepatinka? Čia juk normalus itališkas bendravimas". Tai linksmai pasijuokėm abu. O kita, asmeninė patirtis, irgi iš Irako, tai kai tekdavo administracinius civilinius visureigius varyti į Kuveitą remontui, tai kol automobiliai būdavo remontuojami turėdavau laisvo laiko. Tai suradau laisvalaikio leidimo būdą - nuvažiuoti į turgų, nusipirkti žuvies ir, nuvažiavus ant Persijos įlankos kranto, šerti laukinius katinus. Pakrantėje tarp akmenų gyveno tokie laukiniai nepriliečiami katinai - vadindavome juos mini tigrais. Tai man buvo smagus asmeninis užsiėmimas juos pašerti.

- Ar buvo kažkokia ekstremali situacija misijose? Ar papuolėte į kontaktą?

- Trečia misija buvo davusi daugiausiai patirties, kadangi nuolat vykdavom už bazės ribų su ANA (Afganistano kariuomenė), turėjome keletą kontaktų, kurie buvo gana tolimi, bet situacijos ir streso valdymo patirtis tikrai neįkainojama, net sunku pasakyt, kaip būtų galima perteikti kitiems tokią patirtį. Tai yra realybė.

- Misijų perspektyvoje, ir ne tik misijų, ar Lietuvai naudinga būti NATO nare? Ar Lietuva sustiprėjo dėl to, kad įstojo į NATO prieš 15 metų?

- Taip, be abejonės. Dabartiniams šauktiniams kariams visada akcentuoju, kad dabar jų tarnyba kur kas prasmingesnė karinio mokymo kokybės atžvilgiu, nei tada, kai aš pats tarnavau 1993 metais - sąjungininkų pasidalinta karinio rengimo patirtis yra neįkainojama. Visuomenės akimis vertinant, manau, daugelis supranta, kad kiekviena sąjunga yra lyg nematomas skydas, kuris, kalbant apie NATO, įgauna labai konkretų ir aiškų pavidalą.

Lietuvos kariuomenės informacija, M. Valkiūno asmeninio archyvo nuotr.